Spalio 9 d. 8 m klasė išsiruošė Mažosios Lietuvos pusėn – pažinti gimtąjį kraštą ir Vydūno žemę. Lietingas rytas leistas Kintų Vydūno muziejuje, kur gidė papasakojo apie dvidešimtmetį jaunąjį mokytoją V. Storostą, apie jo siekį išsaugoti lietuvininkų kultūrą, apie tai, kaip garsioji arfa ne tik ramino, pakylėjo Vydūną, bet ir degė gaisro metu, o po ilgų nuotykių metų grįžo iš Talino į Kintus ant entuziastų „Moskvičiaus“ stogo. Vėliau keliavome į Aukštumalos pažintinį taką. Aukšapelkėje užklupusi liūtis buvo nuvaikyta vaikinų ritualinio šokio, skirto saulei iškviesti. Apeigos pasisekė, nes Rambyno kalnas pasitiko vėjuotu, bet sausu oru. Rambyno kalnas, menantis ne tik Vydūno, M. Jankaus dalyvavimą Joninių šventėse, bet ir gerokai senesnius laikus, kerėjo savo grožiu ir didybe. Mažosios Lietuvos šviesuolius artėjant Vėlinėms pagerbėme Bitėnų kapinaitėse – uždegėme jiems atminimo žvakeles. Po to pasiekėme M. Jankaus spaustuvę ir dalyvavome edukaciniame orientaciniame žaidime, kur kaip tikri knygnešiai turėjome atlikti įvairiausias užduotis. Ir finalinė vieta – buvęs Prūsijos pasienis Smalininkuose. Tiesa, jį pasiekėme jau, „suimti “ XIX a. pasieniečių, kurie griežtai reikalavo atlikti įvairias užduotis, net buvo „uždarę“ į „daboklę“. Kadangi vaikai puikiai viską vykdė, mus grąžino į mokyklą – tiesa, XX. a. pradžios. Ten mokytoja buvo tokia griežta, kad mokines L. Bručkienę ir L. Krutkevičienę už plepėjimą nubaudė – vieną pasodino ant bausmių suolelio, kitą paklupdė ant žirnių. Po visų nuotykių buvome pakviesti pasivaišinti pyragu ir obuolių kompotu. Į sutemose skendinčią Klaipėdą sugrįžome gerokai praturtėję ir patyrę įvairiausių nuotykių.
