Pereiti į pagrindinį turinį

Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų?

Konfliktai tarp tėvų ir vaikų neišvengiama realybė. Gyvenimas su vaikais, jų auginimas, auklėjimas - darbas ne iš lengvųjų. Jis reikalauja nuoširdumo, intelekto ir daug kantrybės. Šį kartą siūlau Jums pasitelkti į pagalbą  suaugusiųjų ir vaikų santykių eksperčių Adele Faber ir Elaine Mazlish praktiškus patarimus, kuriuos jos išdėsto savo knygoje  „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“.

Vaikams reikia padėti susidoroti su jų jausmais.

Vaikams labai svarbu, kad jų jausmai būtų priimti, maža to, kartais jiems sunku savo jausmus įvardinti, taigi jiems praverstų pagalba iš šalies: „Matau tu labai pyksti...Atrodai susirūpinęs...“. Pabandykite vienas, arba kartu su vaiku nusakyti, su kokiomis emocijomis vaikas susiduria. Galbūt po jausmų įvardijimo vaikas ir neatsivers, gali būti tiesiog pratylės, tačiau jis žinos, kad jo jausmai nėra ignoruojami. Empatija nėra prigimtinė duotybė, tai savybė, kuri lavinama visą gyvenimą, o vaikai to dar tik mokosi. Niekas nenorime, kad mūsų jausmai būtų ignoruojami, arba mums draustu jaustis taip, kaip jaučiamės. Nėra blogų jausmų, yra tik netinkamos, destruktyvios, jų išraiškos. Ką gi siūlo autorės?

Klausykitės tyliai ir įdėmiai.
Pripažinkite jausmus pritardami pasakojimui: „Ak, hmm, ką gi, na taip...“. Taip vaikas žinos, kad tikrai jo klausotės.
Galite įvardinti jausmą: „Turbūt labai nusivylei!”
Jei niekuom negalite padėti, galite kartu su vaiku pafantazuoti: “Norėčiau tūrėti burtų lazdelę ir padaryti taip, kad...“.

Jums gali kilti klausimas - ar atlaidžiai reaguodami į vaiko jausmus (jų neteisdami) mes nenuolaidžiaujame? Ne, visi jausmai priimtini. Mes kritikuojame ar draudžiame veiksmus, kurie seka iš to jausmo, bet ne pačią vaiko išgyvenamą emociją.

Ką daryti, kad vaikas klausytų ir atliktų tai, ko prašome?

Gal jau pastebėjote, kad priekaištaudami ir bardami ne kažin kiek laimite? Taigi Faber su Mazlish siūlo apžaisti situaciją kitaip:

Apibūdinkite ką matote, arba suformuluokite problemą: „Ant lovos numestas šlapias rankšluostis.“
Suteikite informacijos net tada, kai situacija atrodo savaime suprantama: „Nuo rankšluosčio sušlaps mano antklodė.“
Pasakykite vienu žodžiu: „Rankšluostis!”.
Apibūdinkite, ką jaučiate: „Aš nenoriu miegoti šlapioje lovoje.“
Parašykite raštelį (virš rankšluosčių kabyklos): „Prašau pakabink mane, kad galėčiau išdžiūti. Ačiū, Tavo rankšluostis.“

    Tiesa, visai nebūtina taikyti visas 5 pakopas, gal Jūsų vaikui labiausiai tiks taktika situaciją nušviesti vienu žodžiu (vietoje ilgo moralizavimo), o gal pasirodys, kad kur kas efektyviau  palikinėti linksmus priminimo raštelius.

Alternatyvos bausmėms.

Daktaras H. Ginnotas teigia, kad pagrindinis bausmės trūkumas yra tas, kad ji neduoda laukiamų rezultatų, bausmė tik atitraukia dėmesį. Vietoj to, kad vaikas galėtųsį ir galvotų, kaip pasitaisyti, jis fantazuoja apie tai, kaip atkeršys. Kitaip tariant, bausdami mes išbalansuojame procesą, kurio esmė pačiam vaikui suvokti blogo elgesio pasekmes.

      Štai ką autorės siūlo vietoje bausmių:

Tvirtai pasakykite, ką jaučiate, bet nekritikuokite vaiko charakterio: „Aš įsiutęs, kad mano naujas pjūklas buvo paliktas rūdyti lietuje!“
Išdėstykite savo lūkesčius: „Aš tikiuosi, kad paėmęs mano įrankius padėsi juos į vietą.“
Parodykite vaikui kaip pasitaisyti: „Šį pjūklą dabar reikia nuvalyti, laukia daug sunkaus darbo.“
Suteikti vaikui galimybę rinktis: „Tu gali pasiskolinti mano įrankius, bet turi juos padėti į vietą. Arba nebegalėsi jais naudotis. Nuspręsk pats.“
Imkitės veiksmų: užrakinkite įrankių dėžę.
Problemų sprendimas: „Ką turime sugalvoti, kad tu galėtum naudotis mano įrankiais, kai tau jų prireikia, ir aš būčiau tikras, kad rasiu juos vietoje, kai man jų prireiks?“.

Savarankiškumo skatinimas.

Visi norime, kad mūsų vaikai užaugtų savarankiški, bet ar pastebėjote, kaip kartais sunku nesikišti, neužrišti batraiščių, kai matome kaip vaikas su jais vargsta pirmus kartus, nepadavinėti daiktų, kuriuos jis puikiausiai gali pasiekti pats? Puiku, kai tėvai gali vaikams padėti, dar puikiau, kai jie padeda vaikui tapti savarankišku. Taigi ką galime padaryti, kad skatinti vaiko savarankiškumą?

Leiskite vaikams priimti sprendimus: „Kurių kelnių labiau norėtum – raudonų ar pilkų.“
Parodykite pagarbą vaiko pastangoms: „Kartais stiklainį atidaryti sunku. Būna lengviau, kai šaukštu pabarbeni į dangtelį.“
Per daug neklausinėkite: „Džiugu tave matyti. Sveikas grįžęs namo.“
Neskubėkite atsakyti į klausimus: „Įdomus klausimas, ką tu manai?“
Skatinkite vaikus semtis patirties ne tik namuose: „Gal gyvūnų parduotuvėje mums ką nors patartų.“

Pagyrimai.

N. Brendenas knygoje „Pasitikėjimo savimi psichologija“ teigia: „Nėra reikšmingesnio, svarbesnio, psichologinę raidąir motyvaciją labiau lemiančio veiksnio nei vertinimas, kurį žmogus skiria pats sau.“. Kaskart kai išklausome ką vaikas jaučia, kai leidžiame jam pačiam imtis problemos sprendimo, mes leidžiame jam pajusti savo vertę ir kilstelėti pasitikėjimą savimi. Lygiai taip pat svarbu vaiką pagirti. Nereikia to daryti dirbtinai, dažniausiai vaikai tai pajunta, tačiau pastebėti vaiko pastangas iš tiesų svarbu.

Vaikų išlaisvinimas iš jiems priskirtų vaidmenų.

Ar esate save pagavę klijuojant etiketes? „Tomas visada buvo labai užsispyręs“, „Emilija visada isterikuoja“, „Mantas visada buvo peštukas, o štai jo broliukas tai taikus, ramus“ ir pan...Kartais nesusimąstome, kokią iš tiesų galią turi tokie įsisenyję nusistatymai, kaip tokius mūsų priskirtus vaidmenis perima juos girdintys vaikai. Gal pabandome vietoje etikečių klijavimo kiek kitaip?

Ieškokite galimybės vaikui parodyti gerąsias jo savybes: „Gavai šį žaislą, kai tau buvo treji, ir jis atrodo beveik kaip naujas!”
Sudarykite vaikams sąlygas matyti save iš skirtingų pusių: „Sara, ar galėtum pasiimti atsuktuvą ir priveržti šių lentynų rankenėles?“
Leiskite vaikams tarsi netyčia išgirsti, ką apie juos sakote teigiamo: „Jis nė nepajudino rankos, nors leisti tuos vaistus skausminga.“
Parodykite pavyzdį: „Pralaimėti sunku, bet aš pasistengsiu būti šauni. Sveikinu!”
Prisiminkite ypatingas akimirkas: “Aš prisimenu, kai...“
Kai Jūsų vaikas elgiasi pagal senąjį vaidmenį, išsakykite savo jausmus ir (arba) savo lūkesčius: „Man tai nepatinka. Nepaisant to, kad išgyveni stiprius jausmus, aš iš tavęs tikiuosi kilnumo.“

    Auginant vaikus visuomet bus pakilimų ir nusileidimų, o ir pats gyvenimas nėra nuoseklus scenarijus, kartais tenka situacijas spręsti skubant, patiriant stresą, kartais koją pakiša nuovargis, kantrybės stoka. Tikrai ne visada akistatoje su problema pavyksta prisiminti visas elgesio su vaikais „instrukcijas“, tačiau tam tikros reagavimo, bendravimo su vaikais gairės visuomet palengvina šeimoje kylančius konfliktus. Galų gale juk  „Viskas, kas mums yra duota – tai galimybės būti vienokiais arba kitokiais.“ J. O. Gasset

Parengė socialinė pedagogė Karolina Gracholskienė